Jau daugiau nei šešis šimtmečius lietuviai ir lenkai gyvena kartu Lietuvoje, gyvena taikiai, išskyrus labai trumpą laikotarpį – visiškai efemerišką ilgos istorijos kontekste t.y. nuo 1918 iki 1945 metų.

Vilnius yra šio taikaus tautų sugyvenimo centre, kur lietuviai ir lenkai gyvena tarp baltarusių, žydų, sentikių, totorių, karaimų ir t.t.

Visos šios tautos, labai skirtingos, bet tuo pačiu čiabuvės, vietinės, yra tiesioginės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, valstybės, kuri visą šimtmetį buvo didžiausia Europoje, paveldėtojos.

Visų šių tautų atstovai myli Lietuvą, yra visateisiai Lietuvos piliečiai ir nusipelno, kad jų kalbos, jų kultūra ir tradicijos būtų gerbiamos, nes tai Lietuvos kalbos ir tradicijos.

Pradedant nuo nepriklausomybės laikotarpio, Lietuva pasirašė visą eilę konvencijų ir susitarimų tautinių mažumų teisių apsaugos srityje. Deja, šalies Seimas atkakliai atsisako tarptautinių susitarimų nuostatas perkelti į Lietuvos teisę.

Esu gyliai įsitikinęs, kad pagrindinė priežastis, bet be abejo ne vienintelė, dėl kurios politikai atsisako balsuoti už tautinėms mažumoms palankių teisės aktų priėmimą, yra ta, kad politiniai tautinių mažumų atstovai palaiko smerktinus ryšius su užsienio valstybės, kuri kadaise okupavo Lietuvą (jos man net nėra būtina įvardyti) politinėmis jėgomis.

Sąrašo „Lokys“ pagrindinis tikslas – pasiekti kad tarp tautinių mažumų ir lietuvių atsirastų politikai iškeliantys ir ginantys idėją, kurioje dominuotų ne tautybės bet pilietybės samprata.

Ši koncepcija yra labai lietuviška, kadangi yra kilusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurioje puikiai funkcionavo daugiau nei 500 metų.

Kodėl turėtume likti užblokuoti (be jokios vystymosi galimybės), prisirišę prie koncepcijos „viena kalba, viena valstybė, viena tauta“, kuri atsirado tik dvidešimtame amžiuje ir kuri suskaldė tiek daug šeimų Lietuvoje?

Mes gyvename nuostabiame mieste, kuriame galime pasivaikščioti, apsipirkti, dirbti, sportuoti, ginčytis, mylėti ir visą tai daryti naudojant kelias kalbas (pvz. lietuvių, rusų, lenkų ir kt.) niekam nesukeliant jokių rūpesčių, niekam netrukdant.

Tai yra mūsų turtas, būtent tai Vilnius galėtų pasiūlyti Europai – unikalų Europos sostinės, kurioje harmoningai, glaudžiai bendradarbiaujant, pagarbiai kartu sugyventų čiabuvių, vietinių kultūros ir kalbos. Turime sutarti gerbti šį turtą ir jo tikrąją vertę.

Su pagarba.

ROMAN GORECKI-MICKIEWICZ.

********

Drodzy Wilnianie,

Od ponad sześciu wieków, Litwini i Polacy żyją razem w pełnej zgodzie, z wyjątkiem bardzo krótkotrwałego okresu – całkowicie efemerycznego w odniesieniu do historii – tj. w latach 1918-1945.

Wilno jest epicentrum tego pokojowego współistnienia, gdzie Litwini i Polacy żyją wśród Białorusinów, Żydów, Staroobrzędowców, Tatarów, Karaimów, itd.

Wszystkie te narody, rozmaite lecz miejscowe, są bezpośrednimi dziedzicami Wielkiego Księstwa Litewskiego, państwa niegdyś, przez stulecie, największego w Europie.

Wszystkie te narody kochają Litwę, są pełnoprawnymi obywatelami litewskimi, wszyscy zasługują na poszanowanie swoich języków i kultur gdyż są one językami i kulturami Litwy.

Od czasu uzyskania niepodległości, Litwa podpisała cały szereg umów i porozumień odnośnie poszanowania praw mniejszości narodowych. Niestety, Sejm konsekwentnie odmawia przemienić ww.porozumienia na akty prawne.

Jednakże, jestem głęboko przekonany że główny powód – lecz nie jedyny – dla którego politycy odmawiają uchwalania przepisów na korzyść mniejszości; jest fakt, że osoby reprezentujące ww.mniejszości utrzymują niejasne związki z obcym mocarstwem który niegdyś okupował kraj, i którego nazwy nie muszę wymieniać.

Głównym celem listy Lokys jest aby wśród ludzi z mniejszości narodowych, lecz także wśród Litwinów, pojawili się politycy broniący idei, że obywatelstwo może przeważać nad narodowością.

Ponadto, owa koncepcja pozostaje bardzo litewska, gdyż to właśnie koncepcja Wielkiego Księstwa Litewskiego i doskonale działała przez ponad 500 lat.

Dlaczego powinniśmy tkwić, bez żadnej szansy rozwoju, w koncepcji „jeden język, jeden kraj, jeden naród“ która dopiero się pojawiła w dwudziestym wieku, i która podzieliła tak dużo rodzin litewskich?

Żyjemy i mieszkamy w cudownym mieście, w którym można spacerować, robić zakupy, pracować, uprawiać sport, sprzeczać się, kochać się nawzajem w kilku językach: (m.in.po litewsku, po rosyjsku i po polsku) nie przeszkadzając nikomu

Oto nasz skarb, to co Wilno może zaoferować Europie: unikalny, w stolicy europejskiej: model zgodnego współżycia miejscowych kultur i języków, żyjących razem w zgodzie. Dlatego też należy na nowo uszanować ten skarb w wartości godziwej.

Z wyrazami szacunku.

ROMAN GORECKI-MICKIEWICZ